„Senamiesčio kryžkelė kvepia senu krauju ir sirpia neapykanta, žydiška meile ir lenkišku honoru...“

VILNIUS

„Senamiesčio kryžkelė kvepia senu krauju ir sirpia neapykanta, žydiška meile ir lenkišku honoru. Senų rūmų vietoje užgrioztas namas skleidžia daugybę kvapų, bet jie nenugali seno vyno, tauro kepsnio bei pragaištingo aukso kvapsnių.“

Tai „Vilniaus pokeryje“ užfiksuoja Ričardas Gavelis ir priduria, kad tokiame pasaulyje kažin kas realesnis – senieji rūmai, kurių nebėra, ar naujos statybos namas jų vietoje.

Šių sluoksnių stebėjimas – užsiėmimas įdomus, bet negrįžtamai pakeičiantis stebintįjį, nes šis mato, kaip prieš miestą niekas neatlaiko, kaip jis išsprūsta iš rankų visiems, kas bando jį sutramdyti. Tik ženk žingsnį iš savo „nejokios“ (vėl Gavelio terminas) dėžutės Karoliniškėse, ofisų dangoraižio, išeik iš prekybos centro, nusisuk nuo monumento, galiausiai išbėk, kaip „Vilniaus pokerio“ Stefanija, pasižvalgyti po vitrinas per pietų pertrauką – ir tu jau miesto labirinte, jau tapai klajūnu ir niekam nebepriklausai, tik užeik vakare į barą – čia gali pradėti kitą gyvenimą. Būtent „Bermudų trikampiu“ ir vadino tris legendines Vilniaus kavines – „Vaivą“, „Žibutę“ ir „Žuvėdrą“ – bei trajektorijas tarp jų: čia sovietmečiu dingdavo miesto (kom)jaunimas, tapdamas ilgaplaukiais laisvamaniais hipiais.

Tik ten, kur vyksta judėjimas, gali būti laisvas, todėl „Vilniaus pokerio“ herojai ir klajoja Vilniaus gatvėmis, kartais ir po mirties. Tačiau tai nėra lengvabūdiškas pasivaikščiojimas. Po tokios dienos kartais tegali spoksoti į Nerį, viso judėjimo tobuliausią tašką, arba kalbėtis su tarakonais bare, po tokios dienos žmonės aplink atrodo kaip šlykšti pilka masė. Tačiau sustoti negalima.

Kai tik sustosime, mus įtrauks Jie.