1-000-123-4567
email@i-create.com

APIE

RIČARDĄ GAVELĮ

Pats Gavelis ne kartą priekaištaus, jog nė vienas kitas rašytojas tais metais nerašė „į stalčių“. Jis retai praleisdavo progą kritikuoti rašytojus, sovietmečiu dirbusius pagal valstybinius užsakymus, kai pats kategoriškai jų atsisakydavo.

„Gavelis kartais būdavo kritikuojamas – neva jo romanai pernelyg tiesmukai užsiima visuomenės problemų nagrinėjimu.“

Apie Ričardą Gavelį (1952–2002) pasakyti tik rašytojas, nors jis ir yra vieno žymiausių lietuviškų romanų autorius, nepakanka. Galbūt dėl to, kad jis pats nuosekliai kritikavo formalų požiūrį į kultūrą, titulus ir visą lietuvių literatūros lauką. Ir dėl to, kad pagal išsilavinimą buvo fizikas, taigi, rašytojo karjerą pradėjo kitaip, nei dauguma jo kartos kūrėjų.

Po studijų Gavelis dirbo mokslinį darbą, vėliau žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. 1976 m. išeina jo apsakymų knyga „Neprasidėjusi šventė“, bet, kaip jis sakė, „tarybiniais laikais aš buvau vos vos pakenčiamas“. Iš tikrųjų Gavelis buvo vertinamas neblogai, tačiau tikro pripažinimo jam teks palaukti iki 1989 metų, kai išeis romanas „Vilniaus pokeris“, ir Sovietų Sąjungos iširimo, po kurio bus pasakyta, jog Gavelis savo kūriniuose pirmasis ėmėsi režimo kritikos.

 Laisvamanis kritikas, vienišas donkichotiškas užsispyrėlis – Gavelis ne kartą teigė, jog tokių žmonių nebuvimas yra didžioji Lietuvos problema, tokius vaizduos savo kūrinių herojus, bet svarbiausia, visą gyvenimą stengsis šia visuomenės figūra būti pats. Lygiagrečiai su romanais Gavelis rašė publicistiką – turėjo skiltis „Veide“ ir „Respublikoje“, kur kas savaitę aptardavo Lietuvos ir pasaulio aktualijas, žurnalistai nuolat kviesdavo jį į laidas aptarti politinių įvykių. Būtent už tą publicistiškumą Gavelis kartais būdavo kritikuojamas – neva jo romanai pernelyg tiesmukai užsiima visuomenės problemų nagrinėjimu. Gavelio užrašų archyvai atskleidžia, jog kai kurie knygų veikėjai turi realius prototipus – Lietuvos ir užsienio politikus, žurnalistus. Beje, nors šiandien tapęs kultiniu rašytoju, reikšmingesnių valstybinių apdovanojimų už savo romanus jis taip ir negavo.

Galima sakyti, jog mūsų laikais, jei būtų gyvas, Gavelis itin sėkmingai laisvamaniautų Facebook’e – juk būtent jis buvo pirmasis „lietuviškos nemeilės sau pranašas“ (Leonido Donskio žodžiai), tikslus ir nuoseklus visuomenės kritikas. Beje, jis jau 2000 metais Mariui Ivaškevičiui LRT laidoje „Kūrybos metas“ pasakojo prisijungęs internetą, ir anksti ryte, kai pigesnis tarifas, prisirenkantis ten straipsnių bei paskui skaitantis. Aplink save jis kūrė intelektualų, prabangų ir aristokratišką gyvenimą, kiek aristokratiškas gyvenimas buvo įmanomas tame nedideliame rašytojo bute Karoliniškėse: bent jau su gero viskio stiklu, klausantis bliuzo.

Ričardas Gavelis mirė 2002 metais Vilniuje, mįslingai sustojus širdžiai.